|
|
Diskusija „Ar pagalba dabar nepakenks ateityje: teisių apribojimai, esant psichikos sutrikimo diagnozei“2023-04-13 įvyko Lietuvos psichologų sąjungos Klinikinės ir sveikatos psichologijos komiteto (LPS KSPK) organizuota vieša nuotolinė diskusija „Ar pagalba dabar nepakenks ateityje: teisių apribojimai, esant psichikos sutrikimo diagnozei“. Diskusijoje dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto lektorė ir Kauno miesto poliklinikos psichikos sveikatos centro medicinos psichologė dr. Loreta Zajančkauskaitė-Staskevičienė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos docentė ir LSMU ligoninės Kauno klinikų Psichiatrijos skyriaus gydytoja psichiatrė doc. dr. Kristina Dambrauskienė, žmogaus teisių aktyvistė ir NVO „Psichikos sveikatos perspektyvos“ psichikos sveikatos ambasadorė Indrė Giedrė Gegeckaitė, LPS KSPK pirmininkė ir Vilkaviškio pirminės sveikatos priežiūros centro psichikos skyriaus medicinos psichologė Edita Žilienė, LPS KSPK narė ir Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės medicinos psichologė Ieva Salialionė. Diskusijos metu dr. Loreta Zajančkauskaitė-Staskevičienė pristatė dabartiniais teisės aktais nustatytus teisių apribojimus, esant nustatytiems psichikos sutrikimams. Edita Žilienė papasakojo, kaip vyksta psichikos sveikatos patikrinimai sveikatos priežiūros pirminiame lygyje, kai asmuo kreipiasi dėl leidimo užsiimti tam tikra veikla. Dr. Kristina Dambrauskienė aptarė įvertinimo tvarką sveikatos priežiūros tretiniame lygyje, į kurį gali kreiptis asmenys, nesutinkantis su pirminiame lygyje priimtu gydytojo psichiatro sprendimu. Indrė Giedrė Gegeckaitė pabrėžė, kad kalbant apie ribojimus, būtina atsižvelgti į žmogaus teises ir vadovautis Lietuvoje 2010 m. ratifikuota Neįgaliųjų teisių konvencija. Konvencijos tikslas – skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui. Neįgalūs asmenys – tai asmenys, turintys ilgalaikių fizinių, psichikos, intelekto ir jutimų sutrikimų, kurie sąveikaudami su įvairiomis kliūtimis gali trukdyti šiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje lygiai su kitais asmenimis. Konvencijoje akcentuojama ne negalia, o asmens sąveika su aplinka, kas asmeniui trukdo funkcionuoti taip, kaip jis norėtų, pilnai įsilieti į visuomenės gyvenimą. Žvelgiant iš tos perspektyvos, kai kurie dabartiniai apribojimai atrodo pertekliniai ir nelankstūs. Sprendimus reiktų priimti individuliai, atsižvelgus, kaip žmogui šiuo metu pasireiškia jo sunkumai, kaip jis yra prisitaikęs ir funkcionuoja kasdieniame gyvenime, gal žmogus turi krizių planą ir sėkmingai juo naudojasi, nors turi simptomų, bet su jais gerai tvarkosi. Reiktų vadovautis atsigavimo modeliu – skatinti žmones po psichikos sveikatos krizių įsilieti į visuomenę, save realizuoti visuomenėje pagal savo norus, įskaitant profesinę veiklą. Diskutantės vertino dabartinę apribojimų tvarką, kas joje yra gerai ir kokių mato trūkumų, dalinosi įžvalgomis, ką reikėtų tobulinti. Pasidžiaugta, kad pastaraisiais metais teisių apribojimų dėl nustatytų psichikos sutrikimų sumažėjo, dažnu atveju akcentuojamas individualus požiūris – sprendžiama ne pagal diagnozę, o dabartinį funkcionavimą. Teisės aktų pakeitimai vyksta ir šiuo metu – proveržis tęsiasi. Dėl sumažintų ribojimų ir atsiradusios galimybės spręsti individualiai mažėja ginčytinų situacijų, mažiau žmonės nukreipiami psichologiniam įvertinimui ar siunčiami diagnozės patikslinimui į tretinio lygio įstaigas. Dar neseniai buvo diskriminacinės gyvybės draudimo sąlygos žmonėms, turintiems psichikos sutrikimų diagnozę, bet dabar jų nebeliko. Gerėja psichikos sveikatos specialistų požiūris į asmenis, turinčius psichikos sutrikimų, mažėja stigma, specialistai linkę ieškoti individualių sprendimų. Žmonės, turintys psichikos sutrikimų, yra girdimi, į jų nuomonę atsižvelgiama. Žmogus, nesutinkantis su jam nustatyta psichikos sutrikimo diagnoze, gali kreiptis dėl pakartotinio įvertinimo; būna, kad diagnozės yra pakeičiamos ar fiksuojama remisija. Vis tik žvelgiant į esamus apribojimus, kai kurie jų atrodo pertekliniai ir nelankstūs. Stebima nenuoseklumo: kai kurioms pareigybėms apribojimai panaikinti, o kitoms pareigybėms palikti, nors pagal galimą pavojingumą kitiems asmenims tos pareigybės atrodo panašios (pvz., chirurgams apribojimų nėra, o policininkams yra). Trūksta pagrindimo, kodėl kai kuriais atvejais reikalaujama sutrikimo kompensacijos, o kitais – remisijos; kodėl vienais atvejais reikalaujama būtent 3 metų remisijos, o kitais – būtent 5 metų remisijos. Ribojimai turėti ginklą nustatomi siekiant apsaugoti kitus žmones ir pačius asmenis, turinčius psichikos sutrikimų. Vis tik statistika rodo, kad asmenys, turintys psichikos sutrikimų, dažniau tampa nusikaltimų aukomis nei nusikaltėliais. Kai apribojimai turėti ginklą nustatomi dėl paties asmens saugumo, remiamasi perdėtai globėjišku požiūriu, kai žmones saugant nuo jų pačių jiems neleidžiama priimti sprendimų dėl savo profesinio kelio. Visuomenėje dar gaji psichikos sutrikimų stigma, susijusi su teisių apribojimais, nes juose iš tiesų yra stigmatizavimo. Stigma sukelia keletą problemų. Pirma, žmonės nepasitiki sistema, bijo kreiptis į specialistus ir laiku negauna reikiamos pagalbos. Antra, jei žmonės vis tik kreipiasi, jiems būna sunku priimti savo psichikos sutrikimo faktą, jie linkę sureikšminti psichikos sutrikimo diagnozę, galvoja, kad tai nuosprendis visam gyvenimui. Trečia, kyla sunkumų ne vien dėl oficialių ribojimų – mažoje gyvenvietėje nutekėjus informacijai apie asmens psichikos sutrikimą, jis nepasirenkamas darbo atrankų metu, nors oficialių apribojimų nėra. Dalinai stigmą palaiko nežinojimas, kad pastaruoju metu daug apribojimų panaikinta. Siekiant pagerinti situaciją, išsakyti siūlymai teisės aktuose nustatyti, kad sprendimai dėl teisių vykdyti veiklą turėtų būti priimami individualiai, įvertinus konkretaus žmogaus dabartinę būseną ir funkcionavimą. Siūlyta remtis ne diagnoze, o žmogaus funkcijų ir gebėjimo atlikti tam tikrą veiklą vertinimu (pvz., sprendžiant dėl teisės vairuoti, vertinti asmens dėmesį, atmintį, reakcijos greitį). Logiškiau būtų reikalauti sutrikimo kompensacijos, o ne remisijos. Bandant apsaugoti žmogų nuo galimo pavojaus jam pačiam, reiktų žmogaus nenugalinti, o leisti kai kuriuos sprendimus priimti jam pačiam, informavus apie galimą didesnę nei populiacijoje riziką (pvz., dėl ginklo turėjimo, sergant depresija). Iškelta idėja, kad gal reiktų atskirti teisę turėti ginklą nuo teisės laikyti ginklą. Išsakyta mintis, kad gal vaiko globa galėtų vykti su priežiūra; žmogui būtų suteikiama galimybė įrodyti, kad jis yra pajėgus prisiimti atsakomybę. Siekiant mažinti psichikos sutrikimo stigmą, svarbu šviesti visuomenę, kad įvyko reikšmingi teisės aktų pokyčiai ir daug apribojimų buvo sumažinta ar panaikinta. Reiktų didinti tiek pacientų, tiek medikų, tiek visuomenės psichologinį raštingumą. Žmonės padrąsinti kreiptis pagalbos, iškilus psichikos sveikatos sunkumų. Svarbu nedemonizuoti psichiatrinės pagalbos, nes dauguma specialistų nuoširdžiai linkę padėti žmogui. Dėl psichologinių sunkumų galima drąsiai kreiptis į poliklinikos medicinos psichologą, kuris nenustato psichikos sutrikimų diagnozių. Apribojimai dažniau taikomi esant sunkesnės formos sutrikimams, o esant lengvesnei formai jų nėra, tad svarbu kreiptis pagalbos, kol sunkumai dar nedideli – tikėtina, tada ateityje nekils diagnozės neigiamų pasekmių. Jei vis tik nedrąsu pagalbos ieškoti poliklinikoje, psichologinę pagalbą galima gauti visuomenės sveikatos biuruose, kuriuose diagnozės nėra nustatomos.
Diskusijos „Ar pagalba dabar nepakenks ateityje: teisių apribojimai, esant psichikos sutrikimo diagnozei“ vaizdo įrašas . Dr. Loretos Zajančkauskaitės-Staskevičienės pranešimo „Ar pagalba dabar nepakenks ateityje: teisių apribojimai, esant psichikos sutrikimo diagnozei“ prezentacija.
|
|
